Bitė baltame fone

Informacija apie gyvūną

Bitė, arba naminė bitė (Apis mellifera) – bitinių (Apoidea) antšeimio vabzdys.^[1] Vienas iš daugiausiai auginamų ir žinomų nuo neatmenamų laikų vabzdžių. Bitės giminingos vapsvoms. Manoma, jog, skirtingai nuo dabartinių bičių, jų tolimi protėviai buvo kitus vabzdžius medžiojantys plėšrūnai.

Bitėms dešimtys milijonų metų. Tai, kad bičių būta jau neolito amžiuje, liudija Prancūzijoje terciaro laikotarpio nuogulose rasta suakmenėjusi bitė. Bičių darbininkių rasta ir mioceno nuogulose, kurių amžius siekia 20-25 mln. metų.

Medų nešančių bičių tėvyne laikoma Pietų Azija, gal net dabartinė Afganistano teritorija. Taip manoma todėl, kad ir dabar ten (ypač pietų Indijoje, Ceilone) iš keturių egzistuojančių bičių rūšių aptinkamos net trys. Neatmetama versija, kad pirmieji apie medų pasauliui paskelbė šumerai, visų pirma juo gydę žaizdas, o ne vartoję kaip maistą.

Bitėmis nuo seniausių laikų domisi gamtininkai ir mokslininkai, net psichologai analizuoja jų šeimyninius santykius. Tyrinėjama neįprasta jų lizdų architektūra ir korių sandara. „Pasimokyk darbštumo iš bitės“ – šį posakį žinojo ir senovės graikai, ir kinai, ir slavai.

Slavų tautų ūkyje bitininkystė taip pat užėmė svarbią vietą. Kaip teigė arabų rašytojas Ibin Dasta, „slavai iš medžio skobia savotiškus ąsočius, atstojančius medinius avilius, kuriuose laikomas bičių medus“. Medinių avilių palyginimą su ąsočiais galima aiškinti tuo, kad Rytuose Ibin Dasta buvo pratęs matyti molinius avilius, taip pat panašius į ąsočius.

Nors iki šiandien nesutariama, ar medų nešančios bitės nuo seniausių laikų veisiasi Pietų Amerikoje, ar jos yra atvežtos ispanų, tačiau teigiama, kad 1600 m. meksikiečiai ir kitos Centrinės Amerikos tautos jau žinojo, kaip atsiranda medus. Į Šiaurės rytų Ameriką bites 1530 m. atvežė europiečiai, o ten gyvenusios gentys bites vadino „baltųjų žmonių musėmis“.