Vilniaus gotikinė architektūra

Šiek tiek informacijos

Gotikos epocha Lietuvoje (XIV–XVI a.) – tai didelių pokyčių, kultūrinio, socialinio, ekonominio ir žmogaus pasaulėjautos virsmo metas. Nuo XIV a. šalies geopolitinės krypties pasirinkimą (Vakarų Europa ar stačiatikiškos rytų slavų žemės) lėmė Lietuvos valdovai, ir tai darė esminę įtaką tolesnei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) dvasinės ir materialinės kultūros raidai. XIV a., nepaisant tarp LDK ir katalikiškų Europos kraštų (visų pirma Lenkijos ir vokiečių žemių) didėjusio ekonominio, kultūrinio ir politinio priešiškumo, valstybėje, ypač sostinėje, plito gotikos menas.

Pirmieji plytų gotikos architektūros stiliaus pastatai Vilniuje atsirado kartu su padidėjusia ir sustiprėjusia katalikų miestiečių, daugiausia europiečių pirklių ir amatininkų, bendruomene. 1387 m. Jogailos privilegijoje Vilniaus vyskupui pirmą kartą buvo paminėta miesto pakraštyje, vokiečių apgyvento kvartalo centre pastatyta pirklių ir jūreivių globėjo vardu pavadinta Šv. Mikalojaus bažnyčia (Šv. Mikalojaus g. 4). Tai yra seniausias sostinėje pastatas, turintis ryškius gotikos stiliaus bruožus. Bažnyčios architektūroje ryškėja pamažu perimtos gotikos tradicijos: halinė, trinavė erdvė, presbiterija, užbaigta trisiene apside, stambių ryškiai raudonų, gelsvų ir rusvų plytų mūras bei gotikinis plytų rišimas, navų ir presbiterijos sienas remiantys kontraforsai.

Šv. Mikalojaus bažnyčia neilgai buvo vienintelis katalikiškas kulto pastatas Vilniuje. Lietuvos krikšto akcija, pavertusi Vilnių vyskupijos centru ir pirmuoju pagal Magdeburgo teisę valdomu Lietuvos miestu, sukėlė tikrą sakralinių ir pasaulietinių pastatų statybos protrūkį. XIV a. buvo pradėta mažiausiai trijų bažnyčių statyba: 1386–1392 m. sparčiai kilo pranciškonų Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčia, netrukus po krikšto imta statyti pagrindinę miestiečių parapinę Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono Evangelisto bažnyčią, apie 1387 m., panaudojus senesnio kulto pastato pamatus, buvo pastatyta Vilniaus katedra. 1390 m. pirmą kartą minima Vilniaus žemutinėje pilyje buvusi nedidelė mūrinė Šv. Onos bažnytėlė. Kaip atrodė Jogailos statyta katedra, galima spėti tik iš archeologinių tyrimų duomenų ir ne itin patikimos istoriko Teodoro Narbuto pateiktos iliustracijos, o štai pirmosios dvi bažnyčios yra išlikusios iki mūsų dienų ir vaizdžiai liudija to meto statytojų gebėjimus bei meninį skonį. Šv. Jonų bažnyčią (Vladas Drėma ją vadina Šv. Jono bažnyčia) (Šv. Jono g. 12) įsteigė ir ją statyti pradėjo Jogaila, bet dėl užsitęsusių karų ji buvo baigta tik 1426 m. Šis kulto pastatas lankytojus ir šiandien pasitinka didinga ir aukšta gotikine erdve, lygiomis aukštų piliorių eilėmis, šoninių navų sienas skaidančiais dideliais smailiaarkiais langais, sienų išorėje atskirtais paprastais, kvadratų skerspjūvio kontraforsais. Ne mažiau įspūdingai atrodė Pranciškonų vienuolyno kulto pastatas (Trakų g. 9 / Pranciškonų g. 1), pradėtas statyti apie 1386 m. ir baigtas tik XV a. trečiajame dešimtmetyje. Bažnyčia patyrė daugybę perstatymų. Iki šių dienų yra išlikęs halinis trijų vienodo aukščio navų planas, šonines navas dengiantys žvaigždiniai skliautai ir jų sienas skaidantys aukšti smailiaarkiai langai, pagrindinio fasado kampus remiantys žemi kontraforsai, centre – profiliuotų plytų apvadu dekoruotas portalas.

XIV–XV a. sandūroje Vilniaus pilių kompleksas to meto sostinės panoramoje taip pat ryškiai išsiskyrė, tvirti bokštai ir aukšti gynybinių sienų mūrai, saugoję tiek Aukštutinę pilį, tiek didžiojo kunigaikščio dvaru virstančią Žemutinę pilį, atrodė tikrai įspūdingai. Aukštutinės pilies mūrai pastatyti po 1392 m., į valdžią atėjus Vytautui. Jų architektūroje jau ryškus Vilniuje populiarėjantis gotikos stilius. Vakarinis bokštas aštuonkampis, suskaidytas trimis į viršų siaurėjančiomis pakopomis. Rytinėje pilies kalno aikštelės pusėje stūkso rezidencinio pastato griuvėsiai su keliais išlikusiais dideliais langais ir originalios konstrukcijos pamatais su smailiomis gotikinėmis arkomis. Iš visų Žemutinės pilies pastatų gerai išsilaikę yra tik keletas pilies gynybinės sienos atkarpų ir XIV a. pabaigoje statytas apvalus keturaukštis gynybinis bokštas.